Makliūra (Adamo obuolys): Pamirštas Šiaurės Amerikos Gintaras Jūsų Sode

Kiekvienas sodininkas ar tiesiog gamtos mylėtojas svajoja apie augalą, kuris būtų ne tik gražus, bet ir turėtų savo istoriją, paslaptį. Augalą, kuris stebintų kaimynus ir keltų klausimų. Būtent toks yra makliūros medis (lot. Maclura pomifera), Lietuvoje dažniau atpažįstamas skambiu Adamo obuolio vardu. Nors kai kurie jį gali žinoti ir kaip „madisono medį”, šis pavadinimas yra retesnis ir, tikėtina, kilęs iš konkrečios vietovės ar asmens vardo. Tačiau jo tikroji prigimtis ir savybės kur kas įdomesnės už bet kokį pavadinimą. Tai medis, kurio mediena vertingesnė už ąžuolo, o keisti, raukšlėti vaisiai apipinti mitais ir legendomis. Leiskimės į kelionę ir susipažinkime su šiuo Šiaurės Amerikos prerijų svečiu, kuris gali sėkmingai augti ir Lietuvos žemėje.

Iš pirmo žvilgsnio makliūra gali pasirodyti kaip egzotiška keistenybė – neaukštas, plačiai išsikerojęs medis aštriais spygliais ir blizgiais, sodriai žaliais lapais. Tačiau didžiausią nuostabą kelia jo vaisiai. Vėlyvą vasarą ir rudenį medis pasipuošia dideliais, maždaug 10–15 cm skersmens, sunkiais, žaliai gelsvais vaisiais. Jų paviršius raukšlėtas, gumbuotas, primenantis smegenų vingius, o viduje slypi balta, lipni, pieninga masė. Nors vadinami „obuoliais“, jie nėra valgomi ir neturi nieko bendra nei su obuoliais, nei su apelsinais (angliškai medis vadinamas Osage orange – Oseidžų apelsinas). Taigi, kas slepiasi už šios intriguojančios išvaizdos?

Botaninis portretas: Kas yra makliūra?

Makliūra priklauso šilkmedinių (Moraceae) šeimai, kuriai taip pat priklauso figmedžiai ir šilkmedžiai. Šis giminystės ryšys paaiškina, kodėl pažeidus vaisių ar šakelę išsiskiria baltos, pieniškos sultys, būdingos daugeliui šios šeimos augalų.

Kilmė ir paplitimas

Natūralus makliūros arealas – nedidelė teritorija JAV pietuose (Teksaso, Oklahomos ir Arkanzaso valstijose), palei Raudonąją upę (Red River). Šiose žemėse nuo seno gyveno Oseidžų (Osage) indėnų gentis, kuri ypač vertino šį medį. Būtent dėl šios genties medis gavo ir vieną iš savo angliškų pavadinimų. Vėliau, dėl savo išskirtinių savybių, makliūra buvo plačiai išplatinta po visą Šiaurės Ameriką, o galiausiai atkeliavo ir į Europą.

Išvaizda ir ypatybės

Tai vidutinio dydžio, lapus metantis medis, paprastai užaugantis iki 8–15 metrų aukščio. Laja plati, netaisyklinga, dažnai kupolo formos. Jaunų medelių šakos padengtos aštriais, iki 2,5 cm ilgio spygliais, kurie su amžiumi gali išnykti arba likti ant senesnių šakų. Būtent dėl šių spyglių medis tapo nepakeičiamas tam tikru istoriniu laikotarpiu. Žievė tamsiai oranžinė arba ruda, giliai sueižėjusi. Lapai paprasti, kiaušiniški, blizgia viršutine puse, rudenį nusidažo skaisčiai geltona spalva.

Svarbu žinoti, kad makliūra yra dvinamis augalas. Tai reiškia, kad egzistuoja vyriškieji ir moteriškieji medžiai. Vyriškieji medžiai žydi smulkiomis, pailgose kekėse susitelkusiomis žirginiais, o moteriškieji – rutuliškais žiedynais. Vaisius, žinoma, veda tik moteriškieji medžiai, jei netoliese auga vyriškasis, galintis juos apdulkinti. Vėjo apdulkinami žiedai nėra išvaizdūs ir pasirodo vėlyvą pavasarį.

Garsusis „Adamo obuolys“

Makliūros vaisius techniškai yra ne vaisius, o sudėtinis vaisius arba vaisynas, susiformavęs iš daugybės mažų kaulavaisių, suaugusių į vieną didelį, rutulišką darinį. Kiekviename segmente yra po mažą sėklytę. Vaisiai prinoksta rudenį ir krenta ant žemės. Jie turi silpną, citrusus primenantį kvapą, tačiau yra nevalgomi nei žmonėms, nei daugumai gyvūnų dėl karčių, pieniškų sulčių ir kietos tekstūros. Mokslininkai kelia hipotezę, kad šiais vaisiais anksčiau misdavo jau išnykę ledynmečio megafaunos atstovai (pavyzdžiui, milžiniški tinginiai ar mamutai), kurie galėjo praryti visą vaisių ir taip platinti sėklas. Šiandien gamtoje jų sėklas kartais išplatina voverės, kurios iškrapšto sėklytes, tačiau efektyvaus plitimo mechanizmo medis nebeturi.

Istorijos vingiuose: Nuo indėnų lankų iki gyvatvorių

Makliūros istorija neatsiejamai susijusi su Amerikos žemyno raida. Tai nebuvo tik dekoratyvinis ar atsitiktinis medis – jis atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį tiek vietinių gyventojų, tiek vėliau atvykusių kolonistų gyvenime.

Indėnų „lankų medis“

Prancūzų naujakuriai, pirmieji susidūrę su šiuo medžiu, pavadino jį Bois d’Arc, kas pažodžiui reiškia „lanko medis“. Pavadinimas nebuvo atsitiktinis. Oseidžų ir kitos prerijų gentys šimtmečius naudojo makliūros medieną geriausių lankų gamybai. Mediena yra neįtikėtinai tvirta, lanksti ir atspari puvimui, todėl iš jos pagaminti lankai buvo galingesni ir patvaresni už pagamintus iš bet kurios kitos medienos rūšies. Lankas iš makliūros buvo toks vertingas, kad tapo svarbia preke – gentys, gyvenusios už natūralaus medžio arealo ribų, mainydavo arklius ir kitas gėrybes, kad tik gautų šios stebuklingos medienos.

Natūrali spygliuota viela

XIX amžiuje, kai naujakuriai pradėjo įsisavinti Didžiąsias lygumas, jiems iškilo opi problema – kaip aptverti savo žemes ir apsaugoti pasėlius nuo galvijų. Medžių lygumose buvo mažai, o akmeninių tvorų statyba buvo per brangi ir imli laikui. Makliūra tapo genialiu sprendimu. Sodinama tankiomis eilėmis, ji greitai suformuodavo neįveikiamą, spygliuotą gyvatvorę. Jos aštrūs spygliai ir tankiai susipynusios šakos buvo kliūtis, kurios negalėjo įveikti jokie gyvuliai. Prieš išrandant spygliuotą vielą (apie 1874 m.), makliūros gyvatvorės buvo pagrindinis prerijų „tvoros“ tipas. Skaičiuojama, kad vien Kanzaso valstijoje buvo pasodinta apie 65 000 kilometrų tokių gyvatvorių. Šios senos gyvatvorės vietomis išlikusios iki šiol ir yra gyvas istorijos paminklas.

Nepaprasta mediena: Daugiau nei tik malkos

Net ir išradus spygliuotą vielą, makliūros vertė nesumažėjo, nes jos mediena pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurias sunku prilyginti bet kuriai kitai Šiaurės Amerikos medienos rūšiai.

Savybės, kurioms nėra lygių

• Patvarumas ir atsparumas puvimui: Makliūros mediena yra viena iš patvariausių. Joje gausu natūralių fungicidinių medžiagų, kurios apsaugo nuo puvimo ir vabzdžių. Tvoros stulpas iš makliūros medienos gali išstovėti žemėje 50 ar net daugiau metų, kai tuo tarpu ąžuolinis supus per dešimtmetį.
• Tankis ir kietumas: Tai labai sunki ir tanki mediena. Jos tankis siekia apie 855 kg/m³, o kietumas pagal Janka skalę – net 2620 lbf (palyginimui, raudonojo ąžuolo – tik 1290 lbf). Dėl šios savybės ją sunku apdirbti, tačiau pagaminti daiktai yra ilgaamžiai.
• Spalva: Šviežiai nupjauta mediena yra ryškios, gintarinės-oranžinės spalvos, kuri laikui bėgant, veikiama saulės spindulių, patamsėja iki sodrios rudos.
• Degumas: Makliūros mediena pasižymi viena aukščiausių kaitrumo (BTU) verčių tarp visų JAV medžių, pranokdama net hikoriją ar ąžuolą. Ji dega lėtai ir labai karštai. Tiesa, turi vieną trūkumą – degdama linkusi smarkiai žiežirbuoti, todėl netinka atviriems židiniams.

Vaisiaus paslaptys: Nuo vabzdžių baidymo iki medicinos

Nors makliūros vaisius ir nevalgomas, jis nuo seno traukė žmonių dėmesį dėl kitų savo savybių – tiek realių, tiek menamų.

Mitas ar tiesa: Ar makliūra atbaido vorus ir kitus vabzdžius?

Vienas populiariausių su Adamo obuoliu susijusių mitų – kad jis yra puiki natūrali priemonė nuo vorų, tarakonų ir kitų nepageidaujamų nariuotakojų. Žmonės perka vaisius ir deda juos rūsiuose, palėpėse ar kambarių kampuose, tikėdamiesi, kad jų kvapas išbaidys kenkėjus. Ar tai veikia? Atsakymas yra ir taip, ir ne.

Moksliniai tyrimai parodė, kad makliūros vaisiuose esantys eteriniai aliejai ir cheminiai junginiai (pavyzdžiui, elemolas) išties pasižymi repelentinėmis (atbaidančiomis) savybėmis. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad koncentruotas ekstraktas gali atbaidyti uodus ar vokiečių tarakonus. Tačiau bėda ta, kad šių lakiųjų junginių koncentracija, kurią išskiria sveikas, nepjaustytas vaisius, yra per maža, kad turėtų realų poveikį didesnėje erdvėje, pavyzdžiui, kambaryje. Tad nors moksliškai pagrindo šiam įsitikinimui yra, praktinė nauda, deja, greičiausiai yra minimali ir labiau priskirtina placebo efektui.

Cheminė sudėtis ir medicininis potencialas

Kur kas įdomesnis yra vaisių medicininis potencialas. Makliūros vaisiuose gausu izoflavonų, ypač osajino ir pomiferino. Šie junginiai yra galingi antioksidantai. Vykdomi moksliniai tyrimai, tiriantys jų priešvėžines, priešgrybelines ir antivirusines savybes. Nors rezultatai yra preliminarūs ir kol kas atliekami tik laboratorijose, jie rodo didelį potencialą ateities medicinoje. Svarbu pabrėžti, kad šiuo metu jokie preparatai iš makliūros vaisių nėra patvirtinti kaip vaistai, todėl savarankiškas gydymasis ar jų vartojimas į vidų yra griežtai nerekomenduojamas ir gali būti pavojingas.

Makliūros auginimas Lietuvos sąlygomis

Nors makliūra kilusi iš šiltesnio klimato, ji yra stebėtinai atspari šalčiui ir gali sėkmingai augti visoje Lietuvoje. Tai puikus pasirinkimas tiems, kas ieško originalaus, nereiklaus ir įdomaus augalo savo sodybai ar sodui.

Klimato iššūkiai ir atsparumas

Makliūra priskiriama 5 atšiaurumo zonai pagal USDA, o tai reiškia, kad gali atlaikyti šalčius iki -29 °C. Lietuva patenka būtent į 5–6 zonas, tad suaugęs medis puikiai žiemoja be jokio papildomo dengimo. Tiesa, jauni, pirmus 2–3 metus augantys medeliai gali būti jautresni, todėl jų kamienus žiemai verta aprišti ar mulčiuoti šaknis storesniu durpių sluoksniu. Didžiausią pavojų kelia ne pastovus šaltis, o vėlyvos pavasario šalnos, kurios gali pažeisti jau sprogstančius pumpurus.

Sodinimas ir priežiūra

• Vieta: Makliūra mėgsta saulę. Jai reikia parinkti atvirą, saulėtą vietą. Ji toleruoja dalinį pavėsį, tačiau geriausiai augs ir ves vaisius (jei tai moteriškas medis) tik esant pilnam apšvietimui.
• Dirvožemis: Šis medis visiškai nereiklus dirvožemiui. Jis gali augti ir skurdžiame smėlyje, ir sunkiame molyje. Svarbiausia sąlyga – geras drenažas. Makliūra nepakenčia užmirkusių šaknų. Ji taip pat labai tolerantiška sausrai, kai jau gerai įsišaknija.
• Sodinimas: Geriausia sodinti pavasarį, praėjus šalnų pavojui. Pasodinus gausiai palaistyti ir mulčiuoti, kad geriau laikytųsi drėgmė.

Genėjimas ir formavimas

Makliūra gerai pakenčia genėjimą. Jei norite auginti kaip medį, pirmaisiais metais formuokite kamieną, pašalindami apatines šakas. Jei jūsų tikslas – gyvatvorė, sodinukus sodinkite tankiai (kas 0,5–1 m) ir reguliariai karpykite, skatindami šakojimąsi. Dėl aštrių spyglių darbus atlikite su storomis pirštinėmis! Genėti geriausia vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kol medis dar miega.

Dauginimas

Makliūrą galima dauginti sėklomis arba auginiais. Sėkloms reikalinga šaltoji stratifikacija: išimtas iš vaisiaus sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu ar durpėmis ir palaikyti šaldytuve apie 2–3 mėnesius. Pavasarį pasėtos sėklos sudygsta gana lengvai. Taip pat galima dauginti šaknų auginiais vėlyvą rudenį.

Apibendrinimas: Daugialypis medis Jūsų sodybai

Makliūra, arba Adamo obuolys, yra kur kas daugiau nei tik botaninė įdomybė. Tai medis su turtinga istorija, išskirtinėmis savybėmis ir didele praktine nauda. Nuo neįveikiamų gyvatvorių ir geriausių pasaulyje lankų medienos iki mitais apipintų vaisių, kurie galbūt slepia ateities vaistus. Lietuvos sąlygomis tai atsparus, nereiklus ir originalus augalas, galintis tapti tikra sodybos puošmena ir pokalbių tema. Jei ieškote kažko unikalaus, kas sujungtų grožį, istoriją ir praktiškumą – Adamo obuolys yra pasirinkimas, kurio tikrai nesigailėsite.