Projektas „Mėlynoji Knyga“ online: Pasinerkite į NSO paslapčių archyvus

Nuo neatmenamų laikų žmoniją viliojo dangaus platybės ir jose slypinčios paslaptys. Vienas labiausiai intriguojančių ir diskusijų keliančių reiškinių – neatpažinti skraidantys objektai (NSO), dažnai vadinami tiesiog „skraidančiomis lėkštėmis“. Ši tema per dešimtmečius apaugo mitais, sąmokslo teorijomis ir, žinoma, rimtais moksliniais bei kariniais tyrimais. Vienas garsiausių tokių tyrimų – Jungtinių Amerikos Valstijų Karinių oro pajėgų (USAF) vykdytas „Projektas Mėlynoji Knyga“ (Project Blue Book). Šiandien, skaitmeninių technologijų amžiuje, didelė dalis šio projekto medžiagos yra prieinama internetu, suteikiant galimybę kiekvienam smalsuoliui pažvelgti į praeities paslaptis. Taigi, kas iš tiesų buvo „Projektas Mėlynoji Knyga“ ir ką jo internetiniai archyvai gali atskleisti mums, lietuviams, besidomintiems nepaaiškinamais reiškiniais?

Šaltojo karo šešėlyje gimusi paslaptis

„Projektas Mėlynoji Knyga“ neatsirado tuščioje vietoje. Jo ištakos siekia Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir Šaltojo karo pradžią – laikotarpį, kupiną įtampos, technologinių lenktynių ir, žinoma, baimės dėl galimų naujų grėsmių. Jau 1947 metais, po garsiojo Kennetho Arnoldo pastebėjimo, kuomet jis pranešė matęs devynis greitai judančius pusmėnulio formos objektus, ir tariamos NSO katastrofos Rosvele, Naujojoje Meksikoje, susidomėjimas neatpažintais skraidančiais objektais JAV pasiekė neregėtas aukštumas.

Reaguodamos į augantį visuomenės nerimą ir siekdamos išsiaiškinti, ar šie objektai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, JAV Karinės oro pajėgos inicijavo keletą tyrimų. Pirmieji iš jų buvo „Projektas Ženklas“ (Project Sign, 1947-1949 m.) ir vėliau jį pakeitęs skeptiškesnis „Projektas Nepasitenkinimas“ (Project Grudge, 1949-1951 m.). Galiausiai, 1952 metais, buvo pradėtas pats ilgiausias ir išsamiausias iš šių tyrimų – „Projektas Mėlynoji Knyga“. Jo oficialūs tikslai buvo du:

• Nustatyti, ar NSO kelia grėsmę Jungtinių Valstijų saugumui.
• Moksliškai ištirti su NSO susijusius duomenis.

Projekto būstinė buvo įkurta Wright-Patterson oro pajėgų bazėje Ohajo valstijoje. Per beveik du dešimtmečius, iki pat oficialaus projekto pabaigimo 1969 metų gruodį (veikla oficialiai nutraukta 1970 m. sausį), „Mėlynosios Knygos“ tyrėjai surinko ir išanalizavo tūkstančius pranešimų apie NSO pastebėjimus iš viso pasaulio, nors daugiausia dėmesio, suprantama, buvo skiriama incidentams JAV teritorijoje.

Tyrimo metodai ir garsusis skeptikas, tapęs tikinčiuoju

„Mėlynosios Knygos“ veiklos metodika apėmė liudininkų apklausas, nuotraukų ir fizinių įrodymų (jei tokių būdavo) analizę, meteorologinių sąlygų tyrimą, radarų duomenų peržiūrą ir bandymus identifikuoti pastebėtus objektus kaip žinomus gamtos reiškinius, orlaivius (tiek civilinius, tiek karinius, įskaitant slaptus bandomuosius modelius) ar kitus paaiškinamus dalykus.

Vienas iš svarbiausių ir labiausiai prieštaringų asmenų, susijusių su projektu, buvo astronomas daktaras J. Allenas Hynekas. Iš pradžių pasamdytas kaip mokslinis konsultantas, turėjęs padėti paneigti NSO egzistavimą ir nuraminti visuomenę, Hynekas palaipsniui keitė savo požiūrį. Analizuodamas vis daugiau nepaaiškinamų atvejų ir bendraudamas su patikimais liudininkais (pilotais, policijos pareigūnais, mokslininkais), jis pradėjo abejoti oficialia skeptiška pozicija. Po projekto pabaigos Hynekas tapo vienu žymiausių NSO tyrimų šalininkų, įkūrė UFO tyrimų centrą (CUFOS) ir sukūrė garsiąją „Artimų kontaktų“ klasifikavimo sistemą.

Per visą „Mėlynosios Knygos“ gyvavimo laikotarpį buvo ištirta net 12 618 pranešimų apie NSO. Didžioji dalis jų, pasak oficialių išvadų, buvo paaiškinti kaip klaidingai identifikuoti gamtos reiškiniai (žvaigždės, planetos, meteorai, debesys), lėktuvai, balionai, paukščiai ar kiti įprasti objektai. Tačiau net ir oficialiai pripažįstama, kad 701 atvejis liko „nepaaiškintas“.

Žymiausi „Mėlynosios Knygos“ nagrinėti atvejai

Nors kiekvienas iš tų 701 nepaaiškintų atvejų savaip intriguoja, keletas incidentų sulaukė ypač didelio atgarsio ir tebėra diskusijų objektas iki šiol. Tarp jų:

• Vašingtono karuselė (1952 m.): Keletą liepos savaitgalių virš Baltųjų Rūmų, Kapitolijaus ir kitų svarbių Vašingtono objektų buvo fiksuojami neatpažinti švytintys objektai, kuriuos stebėjo tiek civiliai, tiek kariškiai, o radarai rodė greitai judančius taikinius. Nors oficialiai bandyta aiškinti temperatūrine inversija ir klaidingais radarų parodymais, daugeliui šie paaiškinimai neatrodė įtikinami.
• Mantelio incidentas (1948 m., tirtas ankstesnių projektų, bet aktualus ir „Mėlynajai Knygai“): Nacionalinės gvardijos pilotas kapitonas Thomas Mantellas žuvo persekiodamas didelį, apvalų, metalinį objektą virš Kentukio. Oficiali versija – jis neteko sąmonės dėl deguonies trūkumo dideliame aukštyje, persekiodamas meteorologinį balioną. Tačiau liko daug neatsakytų klausimų.
• Lubbocko šviesos (1951 m.): Teksaso technologijų koledžo profesoriai ir studentai Lubboke, Teksase, kelis vakarus stebėjo V raidės formos darinius iš šviesų, skriejančių danguje. Nors buvo teorijų apie atsispindėjusią miesto šviesą nuo ančių krūtinių, šis paaiškinimas daugelio neįtikino.
• Exeterio incidentas (1965 m.): Keli policijos pareigūnai ir civiliai Exeterio mieste, Naujajame Hampšyre, pranešė apie ryškias raudonas šviesas ir didelį, tyliai sklendžiantį objektą. Šis atvejis laikomas vienu geriausiai dokumentuotų ir sunkiausiai paaiškinamų.

Svarbu paminėti, kad garsusis Rosvelo incidentas, nors ir įvykęs anksčiau, „Mėlynosios Knygos“ buvo traktuojamas kaip sudužęs meteorologinis balionas. Tačiau būtent šis atvejis vėliau tapo kertiniu akmeniu NSO mitologijoje.

„Mėlynoji Knyga“ internete: lobynas smalsuoliams

Pasibaigus „Projektui Mėlynoji Knyga“, jo surinkta medžiaga nebuvo sunaikinta. Didelė dalis dokumentų buvo deklasifikuota ir perduota JAV Nacionaliniam Archyvui. Ilgą laiką prieiga prie šių dokumentų buvo gana sudėtinga, reikalaujanti fizinio apsilankymo archyvuose ar mikrofilmų peržiūros. Tačiau interneto plėtra viską pakeitė.

Šiandien tūkstančiai „Projekto Mėlynoji Knyga“ dokumentų puslapių yra suskaitmeninti ir laisvai prieinami internete. Keletas pagrindinių šaltinių, kur galima rasti šią medžiagą:

• JAV Nacionalinis Archyvas (NARA): Oficialus daugelio deklasifikuotų vyriausybinių dokumentų saugotojas. Jų interneto svetainėje galima rasti didelę dalį „Mėlynosios Knygos“ bylų.
• The Black Vault: Tai privati, bet itin populiari ir išsami interneto svetainė, kurią sukūrė ir prižiūri Johnas Greenewaldas Jr. Jis per daugelį metų, naudodamasis Informacijos laisvės aktu (FOIA), surinko ir paskelbė milijonus puslapių deklasifikuotų vyriausybinių dokumentų, įskaitant ir visą prieinamą „Mėlynosios Knygos“ kolekciją. Svetainė yra patogi paieškai ir naršymui.
• Kitos specializuotos NSO tyrimų svetainės ir forumai: Daugelis entuziastų ir tyrinėtojų dalijasi nuorodomis į archyvus, aptaria įdomiausius atvejus ir siūlo savo analizes.

Ką gi galima rasti šiuose internetiniuose archyvuose? Tai tikras lobynas istorijos ir paslapčių mėgėjams:

• Pranešimai apie pastebėjimus: Originalūs liudininkų laiškai, anketos su detaliais aprašymais, piešiniai.
• Tyrimų ataskaitos: Karinių oro pajėgų pareigūnų surašytos ataskaitos apie kiekvieną tirtą atvejį, įskaitant apklausų protokolus, meteorologinius duomenis, bandymus identifikuoti objektą.
• Nuotraukos ir negatyvai: Nors daugelis NSO nuotraukų pasirodė esančios klastotės ar klaidingai identifikuoti objektai, archyvuose yra ir tokių, kurios kelia klausimų.
• Memorandumai ir korespondencija: Vidiniai USAF dokumentai, susiję su projekto eiga, problemomis, diskusijomis apie NSO prigimtį.
• Mokslinių konsultantų analizės: Įskaitant ir daktaro J. Alleno Hyneko pastabas bei išvadas.

Kaip patiems tyrinėti „Mėlynosios Knygos“ paslaptis?

Naršymas po „Projekto Mėlynoji Knyga“ archyvus gali tapti įdomiu asmeniniu tyrimu. Štai keli patarimai pradedantiesiems „detektyvams“:

1. Pasirinkite patikimą šaltinį: Pradėkite nuo JAV Nacionalinio Archyvo ar „The Black Vault“ svetainių. Jos siūlo struktūrizuotą prieigą prie dokumentų.
2. Naudokite paieškos įrankius: Dauguma internetinių archyvų turi paieškos funkcijas. Galite ieškoti pagal datą, vietovę, raktažodžius (pvz., „šviesos“, „diskas“, „greitis“, „garsas“).
3. Būkite kantrūs: Medžiagos yra labai daug, o kai kurie dokumentai gali būti sunkiai įskaitomi dėl prastos kokybės ar ranka rašyto teksto.
4. Atkreipkite dėmesį į detales: Kartais svarbiausia informacija slypi smulkmenose – liudininko profesija, oro sąlygos, objekto judėjimo trajektorija.
5. Kritiškai vertinkite informaciją: Atminkite, kad tai yra istoriniai dokumentai, atspindintys to meto supratimą ir galbūt net tam tikrą oficialią poziciją. Ne viskas, kas parašyta, yra absoliuti tiesa.
6. Ieškokite „nepaaiškintų“ atvejų: Nors ir įdomu skaityti apie paaiškintus incidentus, tikroji intriga slypi tuose 701 atvejuose, kuriems USAF nerado racionalaus paaiškinimo.

Oficialios išvados, kritika ir projekto palikimas

Oficiali „Projekto Mėlynoji Knyga“ išvada, pateikta vadinamojoje Condono ataskaitoje (parengtoje Kolorado universiteto grupės vadovaujant fizikui Edwardui Condonui), buvo ta, kad NSO tyrimai neatskleidė jokių įrodymų apie nežemiškų technologijų egzistavimą ar grėsmę nacionaliniam saugumui. Ataskaita rekomendavo nutraukti tolesnius oficialius NSO tyrimus. Remiantis šiomis išvadomis, „Projektas Mėlynoji Knyga“ buvo uždarytas.

Tačiau tiek pati Condono ataskaita, tiek „Mėlynosios Knygos“ veikla ir išvados sulaukė daug kritikos. Skeptikai teigė, kad projektas dažnai buvo paviršutiniškas, stokojo mokslinio griežtumo ir buvo labiau orientuotas į visuomenės nuraminimą, o ne į tikrąjį reiškinio ištyrimą. Kai kurie tyrėjai, įskaitant ir patį Hyneką, kaltino projektą duomenų slėpimu ar tendencingu interpretavimu. Buvo manoma, kad tikrasis tikslas buvo paneigti NSO egzistavimą, o ne objektyviai jį ištirti.

Nepaisant kritikos ir oficialaus nutraukimo, „Projektas Mėlynoji Knyga“ paliko gilų pėdsaką. Jis ne tik surinko milžinišką duomenų kiekį, bet ir įtvirtino NSO kaip reiškinį, vertą (bent jau visuomenės akyse) rimto dėmesio. Projektas tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi, įkvėpdamas filmus (pvz., „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“), serialus (pvz., „X failai“ ar naujesnis „Projektas Mėlynoji Knyga“) ir knygas.

Įdomu tai, kad pastaraisiais metais NSO, dabar dažniau vadinami Neatpažintais Oro Reiškiniais (Unidentified Aerial Phenomena – UAP), tema vėl atgimė. JAV Gynybos departamentas pripažino keletą karinių pilotų nufilmuotų vaizdo įrašų autentiškumą ir netgi įsteigė naują tyrimų grupę. Tai rodo, kad paslaptis, kurią bandė įminti „Projektas Mėlynoji Knyga“, tebėra gyva.

„Mėlynoji Knyga“ online: ką tai reiškia mums, Lietuvoje?

Galbūt kyla klausimas: kodėl „Projektas Mėlynoji Knyga“ ir jo internetiniai archyvai turėtų būti įdomūs mums, gyvenantiems Lietuvoje? Juk projektas vyko toli už Atlanto. Tačiau yra kelios priežastys, kodėl verta susipažinti su šia istorija ir jos dokumentais:

• Pasaulinis reiškinys: NSO pastebėjimai nėra būdingi tik JAV. Nors „Mėlynoji Knyga“ koncentravosi į Ameriką, pats reiškinys yra globalus. Susipažinimas su vienu didžiausių oficialių tyrimų leidžia geriau suprasti problemos mastą ir kompleksiškumą.
• Prieiga prie pirminių šaltinių: Internetiniai archyvai suteikia unikalią galimybę patiems skaityti originalius dokumentus, o ne vien pasikliauti kažkieno interpretacijomis. Tai lavina kritinį mąstymą ir gebėjimą analizuoti informaciją.
• Istorinis kontekstas: Projektas atspindi tam tikrą istorinį laikotarpį – Šaltojo karo įtampą, technologijų pažangą, visuomenės baimes ir lūkesčius. Tai įdomus žvilgsnis į praeitį.
• Asmeninis smalsumas: Jei bent kartą esate pakėlę akis į žvaigždėtą dangų ir susimąstę „kas ten?“, „Mėlynosios Knygos“ archyvai gali pasiūlyti valandų valandas intriguojančių skaitinių ir peno apmąstymams.
• Įkvėpimas tyrinėti: Galbūt, naršydami archyvus, nerasite galutinių atsakymų, bet tai gali paskatinti domėtis mokslu, istorija, kritiniu mąstymu ir paslapčių tyrinėjimu plačiau.

Nors tiesioginių sąsajų su Lietuva „Mėlynosios Knygos“ bylose rasti tikimybė maža (projektas nebuvo orientuotas į Baltijos šalis), bendras NSO reiškinių pobūdis ir tyrimo metodologija yra universalūs. Kas žino, galbūt atidus dokumentų studijavimas padės geriau suprasti ir tuos NSO pranešimus, kurie kartais pasirodo ir Lietuvos žiniasklaidoje?

Kelionė į nežinomybę tęsiasi

„Projektas Mėlynoji Knyga“, nepaisant jo oficialios pabaigos ir prieštaringų vertinimų, išlieka vienu svarbiausių bandymų žmonijos istorijoje sistemingai tirti NSO fenomeną. Jo internetiniai archyvai šiandien yra atviri kiekvienam, norinčiam prisiliesti prie šios paslapties. Tai ne tik galimybė sužinoti daugiau apie konkrečius istorinius įvykius, bet ir proga apmąstyti mūsų vietą Visatoje, mokslo ribas ir amžiną žmogaus troškimą pažinti nežinoma.

Taigi, jei turite laisvą vakarą ir norite pasinerti į intriguojantį pasaulį, kupiną paslaptingų šviesų, neįtikėtinų liudijimų ir oficialių tyrimų peripetijų, „Projektas Mėlynoji Knyga online“ laukia jūsų. Galbūt būtent jūs rasite detalę, kurią praleido kiti, o gal tiesiog patirsite nepakartojamą nuotykį, keliaudami po praeities paslapčių labirintus. Viena aišku – abejingų ši tema nepalieka.