Žiniasklaida, Influenceriai ir Jūsų Teisės: Kur Brėžiama Riba Tarp Laisvės ir Atsakomybės?

Šiandieniniame pasaulyje, kai kiekvienas išmaniojo telefono savininkas tampa potencialiu naujienų skleidėju, o socialiniai tinklai lūžta nuo informacijos gausos, teisinė bazė, reguliuojanti šį srautą, tampa svarbesnė nei bet kada anksčiau. Daugelis klysta manydami, kad Visuomenės informavimo įstatymas yra skirtas tik žurnalistams, redaktoriams ar televizijos prodiuseriams. Realybė yra visai kitokia – šis teisės aktas tiesiogiai liečia kiekvieną, kuris rašo „Facebook“ įrašą, dalijasi vaizdo įrašu „TikTok“ platformoje ar tiesiog nori sužinoti, ką veikia jų miesto savivaldybė.

Šiame straipsnyje mes nersime giliai į šio įstatymo subtilybes, atmesdami sausą teisinę kalbą ir pakeisdami ją suprantamais pavyzdžiais bei praktinėmis įžvalgomis. Išsiaiškinsime, kur baigiasi jūsų teisė į privatumą ir prasideda visuomenės teisė žinoti, kaip atskirti nuomonę nuo fakto ir kodėl žymėjimas „Reklama“ yra ne tik mandagumas, bet ir griežtas teisinis reikalavimas.

Ar šis įstatymas galioja socialinių tinklų vartotojams?

Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų. Atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau tendencijos aiškios – skaitmeninė erdvė nebėra laukiniai vakarai. Visuomenės informavimo įstatymas nustato pagrindines taisykles, kaip informacija renkama, rengiama ir skleidžiama. Nors įstatymas pirmiausia orientuotas į „viešosios informacijos rengėjus“ (t.y., profesionalią žiniasklaidą), jo nuostatos dėl neapykantos kurstymo, šmeižto ar dezinformacijos platinimo yra universalios.

Pastaraisiais metais stebime vis griežtėjantį požiūrį į vadinamuosius nuomonės formuotojus (influencerius). Jei asmuo reguliariai skleidžia informaciją plačiai auditorijai ir iš to gauna pajamų, jis vis dažniau traktuojamas kaip viešosios informacijos rengėjas su visomis iš to išplaukiančiomis atsakomybėmis. Tai reiškia, kad:

• Atsakomybė už turinį: Jūs negalite skelbti nepatikrintų faktų, kurie gali pakenkti kito asmens reputacijai, prisidengdami tik „asmenine nuomone“.
• Reklamos skaidrumas: Įstatymas griežtai draudžia paslėptą reklamą. Jei gavote dovanų kremą ir jį giriate „Instagram“ istorijoje nepaminėdami, kad tai reklama, jūs pažeidžiate ne tik vartotojų teises, bet ir informavimo principus.
• Autorių teisės: Svetimo turinio (nuotraukų, tekstų) naudojimas be leidimo yra traktuojamas taip pat griežtai, kaip ir tradicinėje žiniasklaidoje.

Informacijos laisvė prieš cenzūrą: Konstitucinis pamatas

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas garantuoja vieną svarbiausių demokratinės valstybės vertybių – laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Cenzūra Lietuvoje yra draudžiama. Tai reiškia, kad jokia valstybinė institucija, politinė partija ar verslo struktūra negali iš anksto reikalauti peržiūrėti turinį prieš jam pasirodant viešumoje.

Tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Įstatymas numato aiškius „raudonus brūkšnius“, kurių peržengti negalima. Informacijos laisvė nesuderinama su:

• Karo kurstymu ir raginimais smurtu keisti konstitucinę santvarką.
• Kėsinimusi į Lietuvos suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
• Dezinformacija ir propaganda, nukreipta prieš nacionalinio saugumo interesus.
• Pornografijos platinimu (tam tikrais, įstatyme apibrėžtais atvejais).
• Asmens garbės ir orumo žeminimu.

Ypač pastaruoju metu, geopolitinių įtampų kontekste, įstatymas buvo papildytas nuostatomis, leidžiančiomis greičiau reaguoti į priešiškų valstybių propagandą. Radijo ir televizijos komisija įgijo daugiau svertų stabdyti programų, kurios kursto karą ar neapykantą, retransliavimą.

Privatus gyvenimas: kada žiniasklaida turi teisę kištis?

Tai bene jautriausia ir daugiausiai diskusijų kelianti įstatymo dalis. Kaip suderinti teisę į privatumą su visuomenės teise žinoti? Įstatymas čia įveda esminį skirtumą tarp viešojo asmens ir privataus asmens.

Viešieji asmenys: kas jie?

Pagal įstatymą, viešasis asmuo nėra tik politikas ar valstybės tarnautojas. Tai ir visuomeninėje veikloje dalyvaujantys asmenys, populiarūs atlikėjai, sportininkai ar net verslininkai, kurių veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Viešųjų asmenų privataus gyvenimo apsauga yra gerokai siauresnė.

Pavyzdžiui, jei ministras atostogauja prabangiame kurorte už lėšas, kurių kilmė neaiški, žiniasklaida turi teisę tai viešinti, net jei tai vyksta jo „privačiu“ laiku. Visuomenės interesas žinoti apie galimą korupciją ar interesų konfliktą nusveria politiko norą ilsėtis ramiai.

Privatūs asmenys ir vaizdo apsauga

Eiliniam piliečiui galioja griežtesnė apsauga. Be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus privačioje valdoje yra draudžiama. Taip pat draudžiama be sutikimo viešinti informaciją apie asmens sveikatos būklę, intymų gyvenimą ar kitas privataus pobūdžio detales.

Tačiau ir čia yra išimčių. Jei privatus asmuo daro teisės pažeidimą (pvz., viešoje vietoje šiukšlina ar smurtauja), jo veiksmai gali būti viešinami be sutikimo, nes fiksuojamas teisės pažeidimas. Svarbu suprasti, kad vieša vieta (gatvė, parkas, stadionas) nesuteikia absoliutaus privatumo, tačiau net ir ten žmogus neturi būti persekiojamas ar žeminamas.

Teisė gauti informaciją iš valstybės institucijų

Viena iš galingiausių įrankių, kurį šis įstatymas suteikia kiekvienam piliečiui (ne tik žurnalistams), yra teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų. Dažnai žmonės susiduria su biurokratinėmis kliūtimis, kai bando išsiaiškinti, kodėl nesutvarkyta jų gatvė arba kaip buvo panaudotos biudžeto lėšos.

Įstatymas įpareigoja institucijas teikti informaciją operatyviai ir nemokamai (išskyrus atvejus, kai informacijos paruošimas reikalauja didelių sąnaudų). Paprastai atsakymas turi būti pateiktas per 20 darbo dienų. Jei institucija atsisako teikti informaciją, ji privalo raštu nurodyti teisinius argumentus ir apskundimo tvarką. „Negalime pasakyti, nes tai slapta“ nėra tinkamas atsakymas, nebent informacija iš tiesų yra valstybės paslaptis, kas pasitaiko rečiau nei biurokratai norėtų.

Svarbu žinoti: Jūs neturite aiškinti, kodėl jums reikia tos informacijos. Jums nereikia įrodinėti „ypatingo intereso“. Informacija priklauso visuomenei, o valdininkai yra tik jos saugotojai.

Nepilnamečių apsauga: filtras žalingam turiniui

Visuomenės informavimo įstatymas glaudžiai susijęs su Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu. Žiniasklaida privalo žymėti turinį atitinkamais indeksais (N-7, N-14, S). Tai nėra tik rekomendacija tėvams – tai prievolė transliuotojams.

Įstatymas draudžia skelbti nepilnamečių asmens duomenis, kurie leistų juos identifikuoti, jei jie yra tapę nusikaltimo aukomis arba įtariamaisiais (išskyrus tam tikras išimtis, kai ieškomas dingęs vaikas). Tai daroma siekiant apsaugoti vaiko ateitį ir psichologinę būseną. Net jei socialiniuose tinkluose visi dalijasi vaizdo įrašu apie muštynes mokykloje, profesionali žiniasklaida privalo „užblukinti“ veidus ir nekeisti vardų.

Dezinformacija ir nacionalinis saugumas: nauji iššūkiai

Gyvename laikais, kai informacija tapo ginklu. Visuomenės informavimo įstatymas nuolat evoliucionuoja, bandydamas atremti hibridines grėsmes. Įstatyme atsirado sąvokos, susijusios su karo propaganda ir neapykantos kurstymu. Žiniasklaidos priemonės gali būti laikinai sustabdytos arba nubaustos, jei nustatoma, kad jos sistemingai skleidžia melą, nukreiptą prieš valstybę.

Čia iškyla sudėtinga dilema: kas nusprendžia, kas yra „tiesa“, o kas – „propaganda“? Lietuvoje šią funkciją atlieka teismai ir nepriklausomos komisijos (pvz., Lietuvos radijo ir televizijos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba). Sprendimai nėra priimami vieno valdininko kabinete; tai ilgas teisinis procesas, kuriame vertinama žala visuomenei.

Žurnalistų etika ir savireguliacija

Įstatymas numato ne tik bausmes, bet ir skatina savireguliaciją. Lietuvoje veikia Visuomenės informavimo etikos kodeksas. Tai taisyklių rinkinys, kurį sukūrė pati žiniasklaidos bendruomenė. Jame kalbama apie pagarbą tiesai, klaidų taisymą, nekaltumo prezumpciją ir šaltinių apsaugą.

Žurnalistų etikos inspektorius – tai pareigūnas, kuris nagrinėja skundus dėl garbės ir orumo pažeidimų. Jei manote, kad laikraštyje ar portale buvote apšmeižtas, nebūtina iškart bėgti į teismą. Galite kreiptis į inspektorių, kurio sprendimas gali įpareigoti žiniasklaidos priemonę paneigti melagingą informaciją.

Paneigimo teisė: kaip apsiginti nuo melo?

Viena iš praktiškiausių įstatymo dalių paprastam žmogui – teisė į atsakymą ir paneigimą. Jei visuomenės informavimo priemonėje apie jus buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, jūs turite teisę reikalauti, kad ji būtų paneigta.

Procesas atrodo taip:

1. Jūs raštu kreipiatės į redakciją, nurodydami, kurie faktai yra neteisingi.
2. Redakcija privalo išspausdinti paneigimą arba suteikti jums atsakymo teisę nemokamai ir toje pačioje vietoje (arba adekvačioje matomumo zonoje), kur buvo paskelbtas melas.
3. Jei redakcija atsisako, tuomet įsijungia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba arba teismas.

Svarbu skirti faktą nuo nuomonės. Nuomonė („Manau, kad šis verslininkas yra gobšus“) negali būti paneigta taip pat, kaip faktas („Šis verslininkas pavogė milijoną“). Nuomonei taikomi etikos, o ne tiesos kriterijai, nebent ji yra įžeidžianti ir neturinti jokio faktinio pagrindo.

Ateities perspektyvos: Dirbtinis intelektas ir žiniasklaida

Nors dabartinė Visuomenės informavimo įstatymo redakcija yra gana išsami, technologijos vystosi greičiau nei teisėkūra. Didžiausias ateities iššūkis – dirbtinio intelekto (DI) generuojamas turinys. Kas atsako už straipsnį, kurį parašė „ChatGPT“? Kaip žymėti „Deepfake“ vaizdo įrašus?

Europos Sąjungos lygmeniu jau ruošiami reglamentai, kurie neabejotinai bus integruoti ir į Lietuvos teisę. Tikėtina, kad artimiausiu metu pamatysime įstatymo pataisas, reikalaujančias aiškiai žymėti bet kokį turinį, sukurtą ne žmogaus. Tai bus būtina siekiant apsaugoti visuomenę nuo manipuliacijų ir išlaikyti pasitikėjimą informacine erdve.

Praktiniai patarimai verslui ir organizacijoms

Jei valdote įmonę ar atstovaujate organizacijai, Visuomenės informavimo įstatymas jums aktualus ne tik krizės atveju. Štai keletas patarimų:

• Viešieji ryšiai nėra neliečiami: Jei siunčiate pranešimą spaudai, už jame esančių faktų teisingumą atsakote jūs. Žiniasklaida, atspausdinusi jūsų pranešimą, dalijasi atsakomybe, tačiau pirminis šaltinis esate jūs.
• Sutartys su influenceriais: Visada įtraukite punktą, kad influenceris privalo laikytis Reklamos įstatymo ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų dėl reklamos žymėjimo. Baudos už paslėptą reklamą gali būti skiriamos ir užsakovui.
• Duomenų apsauga: Jei filmuojate savo įmonės renginį ir planuojate medžiagą viešinti, pasirūpinkite dalyvių sutikimais arba aiškiai informuokite apie filmavimą (pvz., bilietų sąlygose ar prie įėjimo).

Apibendrinimas: Įstatymas, kuris saugo demokratiją

Visuomenės informavimo įstatymas dažnai vadinamas „žiniasklaidos konstitucija“, tačiau jo reikšmė kur kas platesnė. Tai taisyklių rinkinys, kuris padeda mums visiems orientuotis sudėtingame informacijos vandenyne. Jis suteikia įrankius ginti savo reputaciją, reikalauti atskaitomybės iš valdžios ir apsaugo pažeidžiamiausias visuomenės grupes.

Suprasti šį įstatymą – tai suprasti žaidimo taisykles demokratinėje visuomenėje. Nesvarbu, ar esate skaitytojas, ar rašytojas, žinojimas, kokios yra jūsų teisės ir pareigos informacinėje erdvėje, suteikia jums galių. Neleiskite, kad nežinojimas taptų kliūtimi – domėkitės, klauskite ir, svarbiausia, kritiškai vertinkite informaciją, kuri jus pasiekia.

Galutinė mintis paprasta: laisvė be atsakomybės veda į chaosą, o atsakomybė be laisvės – į diktatūrą. Visuomenės informavimo įstatymas yra tas tiltas, kuris bando išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų polių, užtikrindamas, kad Lietuva išliktų atvira, informuota ir teisinė valstybė.